Elektrinė varža yra fizinis dydis, naudojamas apibūdinti medžiagos gebėjimą atsispirti elektros srovės srautui. Kuo didesnė varža, tuo medžiaga yra mažiau laidi, todėl ji labiau tinka naudoti kaip izoliacinė medžiaga. Ir atvirkščiai, mažesnė varža rodo, kad medžiaga lengviau praleidžia elektrą, todėl ji tinkama naudoti kaip laidžioji medžiaga. Tai yra esminis parametras nustatant medžiagos atsparumą jos ilgio vieneto ir skerspjūvio ploto atžvilgiu. Atsparumas paprastai žymimas simboliu **ρ (rho)** ir matuojamas **ommetrais (Ω·m)**.
Atsparumas yra pagrindinė medžiagų savybė. Jei vienalytei medžiagai, kurios skerspjūvis yra vienodas, įjungiama įtampa ir išmatuojama srovė, varžos reikšmę galima nustatyti naudojant formulę \(R=\frac{V}{I}\). Jei yra žinomas mėginio skerspjūvio plotas (plotis × gylis) ir ilgis, medžiagos varžą galima apskaičiuoti pagal atsparumo bandymo rezultatus, kaip parodyta toliau pateiktoje diagramoje.
Paprastai būtina išmatuoti visų įterptųjų sluoksnių ir metalinių jungiamųjų sluoksnių varžą. Atsparumas dažnai išreiškiamas „omais kvadratui“, o tai reiškia, kad vienalytės medžiagos kvadratas turės tokią pačią varžą, nepaisant jo dydžio.
Atsparumą įtakoja tokie veiksniai kaip medžiagos sudėtis, temperatūra ir priemaišos. Didelės varžos medžiagos, pvz., izoliatoriai, pasižymi dideliu atsparumu srovės tekėjimui, o mažos varžos medžiagos, pavyzdžiui, metalai, turi minimalų atsparumą srovės tekėjimui. Medžiagų varža yra svarbi įvairiose mokslo ir inžinerijos srityse, įskaitant elektroniką, medžiagų mokslą ir elektros inžineriją. Elektronikoje varža vaidina pagrindinį vaidmenį nustatant elektroninių prietaisų, tokių kaip rezistoriai, kondensatoriai ir puslaidininkiai, veikimą. Medžiagų moksle ir elektrotechnikoje varža naudojama apibūdinti ir įvertinti įvairių medžiagų, įskaitant metalus, izoliatorius ir puslaidininkius, elektrines savybes.
